Ateik, mažuti, lįsk iš savo namelio, pasirodyk žmonėms kokio mielumo gali būti katulis dydžio kaip… arbūzas, pvz.:) Nors, negražu arbūzu vadinti, jo vardas tai Kosmo, tik didumo jis kaip baltas lokiukas:) Bet apvalus, tvirtas, platus, plačiais žandukais ir geromis geromis akytėmis, mielas, net lašiukas nulašėjo mačiau jam leteniukais sausainukus kepant… na, minkant, ruošiantis kepti gal;) Labai labai mielas jau kur tau suaugęs katulis! Jau ramybė, jau gerumas dičkio ir ant rankų imi, ir glostai, glostai, ranka pavargsta, o jis vis dar nori, vis dar murkia per visą dangų skamba, akys iš apvalių senai į šypseną plyšelių pavirtę jau tik nemėgink nueiti, palikti, liūdės gi katulis.
Įpratęs prie kitų katinų, prie draugiškų šunų, prie gamtos kai einama į pievas saulės pasitikti, saulės išlydėti, vėjo nebojant, žvaigždžių skaičiuotų, pirmų lietaus nulijimų pajausti ir vis dar nenorom į vidų grįžti, bet dar ilgai ilgai prie jaukios mėnulio šypsenos ant laiptų priebučio sėdint ir tik visai debesims mėnulį užgulus eiti vidun. Saulė tuoj žiovaut pradėdama kils…
Tai toks tas Kosmo, toks jo gyvenimas iki šio, tokio pat ritmo, prie gamtos, tokio pat žmogaus, kad su juo, su viskuo darnoje gyventų ieškom.