O jeigu tokį?Ir dar va, tokį… Kokį?Nu…juodą, bet tokį patį – apvaliagalvį, papurusio, tankaus kailiuko broliuką. Du broliukus akutėmis-žvaigždutėmis, kuriems pasisekė savo kely nuo mažens nelengvame sutikus gailiaširdžią moterį, kuri ne tik juos pastebėjo, ne tik nenumojo ranka, nepraėjo pro šalį, o suprato, kad jie maži katiniukai, jie nesusiras maisto ir kad jie naminiai, prie žmogaus einantys, jiems gi reikia tų žmonių…Ir pradėjo maitinti. Ačiū tokiems žmonėms. Ačiū kažkam (gal aukščiausiajam, kuris aukštai ir iš ten taip patvarkė;) ) kad valdžia apačioje, čia, žemėje, neapsižiūrėjo ir nenubaudė už tai, kad žmogus pamato alkstantį ir pamaitina. Keisti žmonės sutvėrimai – jie nebaudžia tų, kurie skriaudžia, bet bauduoja tuos, kurie tikrai žmoniškai elgiasi:) Ir bauduoja nebaudžiami:))Čia juodas jumoras, kažkoks nesusipratimas, kompo klaida gal;)
Dabar padėkoję galime pasidairyti – katiniukams broliukams paaugliukams mieliems, vos prisibijantiems svetimų, bet laisvai ant rankų globėjos paimamiems, namų. Kad jie savo kely pasisekus kartą, vėl sutiktų žmogų ir jiems pasisektų antrąkart ir visiems jų laikams:)
Ieškomi nuolatiniai namai šiam ir jo juodam broliui, kuris neisfotkino, arba bent jau laikina namų globa, kad sau namuose ramiai būdami nuolatinius susirastų.
Bus pasirūpinta katiniukų vakcinomis, nublusinimais ir pan. Dar po mėnesio, apsipratus, ir kastracijomis.