Pepsi

Kategorija
Radę namus
Apie gyvūną
Pro grotas… o juk norisi būti anapus grotų, laisvai, kas kad čia ir maisto pilnai, ir paglosto, bet glostyt ir maistą gali gauti ir laisvėje. Bet negalima, kol neras nuolatinių namų… ech… Abieju kastracijomis pasirūpinsim, Jūs tik pasirūpinkit jų gyvenimu be grotų…
Aš Pepsis ir mano mažoji sesute Cola labai ieškome naujų namų.
Esame dar visai nedidukai, kokių 2-3 mėnesių amžiaus, taip pat esam ypatingos veislės – Lietuviškieji rainiai. 🐈 su baltomis pirstinaitėmis.
Gimėme ir augome lauke nepažinodami žmogaus, tad visai nesenai mes jų labai bijojom, o taip bijojom,jog nuo siaubo uodegos uzsiraitydavo. Bet vieną vakarą, kai atėjom į malonių moteriškių kiemą, nes mum labai uzkvipo maistu, bevalgant kažkokia mergiotė mane pačiupo už kupros. Iš baimės sustingau, net nesugebėjau pasipriešinti. Tada ta mergiotė įsivaizduokit perdavė toms mieloms moteriškėms mane ir sako : laikykit, aš tuoj. O aš tada sukaupiau jėgas ir savo nagus „suleidau“ tai moteriškei, o ji ne tik kad maloni ir gera, bet dar ir stpiri pasirodo. O viskas vyko taip greit, kad net nepastebėjau, kada atbėgo ta mergiotė nešina kokia tai dėžė ir uždarė ten mane. Aišku, aš supykau, pradėjau rekt, diktuoti savo teises, kad aš čia nenoriu toj būdoj gyventi, bet jos nesiklausė, tik kartojo, kad toks nuostabus katinas turi gyventi ne lauke ir ten šalt uodegą, o namuose prie žmogaus, vartytis ant sofos ir prausti savo sotų pilvą. Žinokit, ta mintis ir man patiko, tada aš pradėjau dar smagiau rėkt, kad mane užgirstų kiti katinai ir ypač mano mažoji sesutė Cola. Kol visos moteriškės kalbėjosi apie tolimesnį mano likimą, tai atbėgo ir Cola. Bet bėda, kad ji buvo dar didesnė bailė, bet ji buvo tokia alkana, kad bevalgant už kupros ta pati mergiotė ir ją pagavo ir patubdė pas mane į būdą-narvą. Na ir sėdim abu, akis vartom ir toliau mes jų klausom. Mums jų kalbos patiko ir mes sutikom, kad nuo šios dienos mes ieškome naujų namų. Maistui ne išrankūs, kraiko dėžute mes naudotis tikrai mokame, o svarbiausia, kad prisižadame tapti tikraisiais jūsų draugais, niekada nekrėsime jokių išdaigų tik besąlygiškai jus mylesime iki paskutinio savo murkimo.
Mes jūsų laukėme Anykščiuose, gegužės g. nuostabių moteriškių globoje. Kadangi mūsų „butas“ ankštas, tai norėtumėte paprašyti, jeigu einate mūsų paimti, tai gal galite greičiau? Tikrai mums dienelės prailgsta… 😕 Žinoma, būtume labai laimingi, jei abu pakliutumem i vienus namus, bet jei likimas mus išskirs, aš būsiu laimingas katinas žinodamas kad rasim laimę ir būdami atskirai.
Didžiausi linkėjimai nuo Pepsio ir Colos.
Skambinti 8-62410686
 
Nuotraukų autorius Aurelijus Svirka.