Šiurpė

Šiurpė. Reikia pamatyti ne tik nuotraukas, reikia apsikabinti ir pasėdėti. Jauti jos švelnų kailiuką ir nepaliaujamą drebuliuką lakstantį po jos liauną, smulkutį kūnelį. Matai jos akis ir tik dar švelniau glaudi ir ramini, ir glostai ir sakai „Šiurpe, viskas bus gerai. Visada galiausiai būna gerai”.

Nežinom nei kur, nei kaip ji augo, bet ji baikštutė, jau bent 4-5 metų amžiaus ilgomis kojytėmis, kelius galva vos siekianti, apie 8-9kg svorio švelniakailė šiaušenytė su ne tik mielai juokinga ševeliūra, bet ir iš baimės viskam, kas aplink ir ją gąsdina, plazdančia širdute. Net klausyt nereikia, ją girdi per akis, ji daužosi ir jei tik staigesnis judesys iš tavęs, ar iš aplinkos, ji puola bėgti. Kai netyčia taip šastelėjo į šalį pirmą kartą ir iškart nutvėriau vos už metro – trumpos pabėgimo distancijos – ji sucipo kaip vaikas, bet pavyko pagauti, kitaip būtų daugiau verksmo ir daugiau jai širdutės skausmo.

Su ja neužteks pasėdėt vakarą ir manyti, kad jau dabar tai viskas bus gerai, galima bus vestis pavedžioti. Tikrai ne. Tai užtruks ir tikrai nežinau kiek, bet aišku, kad jai reikia ir labai ramios namų aplinkso, ir ramios lauke aplinkos ir kuo mažiau judesio, ir triukšmo ir jokių vaikų ir net jų nesant ir namiškių tik ramių ir kuo mažiau. Žodžiu, kelias su Šiurpe ilgas. Iki ramybės reikia eiti per baimių liūnus.

Nežinau kas galės, ar galės. Reikia praktiškai tokio pat jautraus žmogaus kaip pati Šiurpė, kad ją jausti ir jai padėti priimti.