Voriukas. Apie 2,5 metų amžiaus stambus, gražus, puikus. Gaila, kad sodyba neaptverta ir palaidas gyveno gal iki metų, po to voljere arba ant grandinės. Kad ir kokio ilgio, bet tai grandinė. O galėtų kartu su žmogumi. Reikėtų taip prisipratinti, susidraugauti įgijus viens kitam pasitikėjimą, tada draugystę ir pagarbą. Bendrautų mielai ir greitai taptų prisirišusiu, dėkingu už laiką, kurį gali leisti kartu. Veiklus, stiprus, judrus, na, kaip ir turi būti tokio sudėjimo šunys. Atvažiavus svetimam į sodybą, aišku, kad sargauja, bet tik iš tolo, kai prisiartini arčiau, traukiasi ir žiūri, nepiktai, bet einant artyn daugiau eina sau, kad nepasiektum, kad nežinotų ką dabar daryt – svetimas, tai kaip elgtis?Nesinori pulti, bet tai ką daryt?? Pasimetęs. Todėl ramiai jį stebint jis irgi tyli, žiūri, nepuola, nesidrasko rodydamas, kad suvalgysiu, bet atsitraukia. Bus geras draugas, tik reikia jam žmones draugus surasti. Pradžiai į voljerą ir tada diena iš dienos, žingsnis po žingsnio bus Jūsų šuo, pritaps ir liks šeimos nariu, nebus piktas, tik reikia laiko apsiprasti jam ir jums.
Pervežti jeigu ką padėtume, nes tiesiog prieiti ir pasiimti nuo grandinės šunį jo namuose taip nesigauna, aišku, kad gins savo teritoriją, savo buvusio šeimininko namų erdvę. Padėsim pradėt draugaut, jums reikės tik labai didelio noro ir kantrybės, bet viskas išsipildo, tik panorėt:)