Šunelio vardas Rikis. Nedidukas keletą kilogramų sveriantis šuneliukas. Mielas, ramus, meilus, draugiškas, kiek nedrąsus. Buvo mylimas ir prižiūrimas, bet neteko savo šeimininkų ir, štai, jam dešimt metų, ir tenka ieškotis kitų namų. Jautrių žmonių, kurie negalvotų, kad „oi, jam jau dešimt….senas, neimsiu, numirs, bus man gaila”. Reikėtų tokių, kurie galvoja: „Štai gyvūnas, mielas ir nedidukas, jau tikrai ir tvarkingas, ir baldų negrauš, man nesudarys rūpesčių nei dėl balų, nei dėl perdėto lakstymo ir dūkimo, nuo kurio per dieną pavargčiau, noriu ramaus šuniuko. Tuo labiau, kad jis bus be galo prisirišęs ir vertins mane, kad vėl turi savo žmogų, kuris skiria jam dėmesį ir meilę – bus man už tai netgi dėkingas. O juk dėkingas turėčiau būti aš… Tikrą draugą surasti sunku, o čia, prašom, iškart toks. Be to, imu jį ne tiek dėl savęs, kiek dėl jo. Jei nepaimsiu jis sunkiai ras šeimininkus, taigi, negalvoju, kad man bus gaila kai jo neteksiu, na, tarkim, gal būt anksčiau nei kad įsigijus jaunutį gyvūną, tačiau taip padarysiu tikrai gerą darbą ir jam, ir sau, nes, žinodamas, kad jam gerai, jausiuosi gerai ir aš”
Tai ir yra tikroji laimė kai gali galvoti ne apie save, o daryti gera dėl kito.
Rikis visą laiką gyveno su senyvo amžiaus šeimininkais nuosavame name.